Pastaruoju metu įvykusios nelaimės visus, dirbančius su arkliais, privertė prisiminti pagrindines saugos taisykles. Kadangi jėgos bei svorio kategorijos yra labai nelygios, norint išvengti sužalojimų pirmiausiai reikia žinoti kokia yra arklių prigimtis, kaip jie jaučiasi mūsų pasaulyje.
Baimė aplinkos veiksniams
Arkliai yra žolėdžiai, o kaip jau įprasta, žolėdžiai yra plėšrūnų maistas. Amžių amžius arkliai buvo medžiojami, todėl norėdami likti gyvi turėjo būti budrūs, kuo greičiau sureaguoti ir kuo greičiau pabėgti. Daugumai prijaukintų arklių pavojus tapti plėšrūno grobiu jau senokai negresia, tačiau visi turi išlikusį stipresnį ar silpnesnį savisaugos instinktą. Tad išgirdęs neaiškius garsus, ar pamatęs neįprastus vaizdus ir daiktus bet kuris suklus, arba šoktels į šoną, bandys pabėgti. Stipriai išsigandęs arklys yra labai pavojingas, nes jis stengsis bet kokia kaina gelbėti savo gyvybę, ir jo kelyje esantis žmogus bus ne kliūtis, todėl negalima stoti priešais panikos apimtą arklį bandant jį sustabdyti. Griežtai negalima vynioti ant rankos ar kitų kūno dalių virvės, vadelių ir kitokio su arkliu sujungto inventoriaus, nes arkliui netikėtai pasibaidžius virvė užsiverš ir arklys žmogų nusitemps paskui save. Nesaugu vesti paėmus ranka už kantaro ar kamanų, nes išsigandęs arklys greitai gali žmogų parblokšti ant žemės ir sutrypti, vedamas negali eiti žmogui tiesiai už nugaros. Vedžioti reikia su ne trumpesne kaip 2 m virve, kad prireikus būtų galima duoti erdvės nusiraminimui. Baikščius, nervingus, neapmokytus arklius rekomenduojama vesti dviese, iš abiejų šonų prisegus ilgesnius pavadžius. Vedant per duris ar vartus juos būtina plačiai atidaryti ir pritvirtinti, kad vedant neužgautų šonų ir neišgąsdintų.
Bet kurį baimę keliantį daiktą rekomenduojama duoti apuostyti. Baikštiems arba jauniems, apmokomiems arkliams reikia duoti apžiūrėti ir apuostyti pakinktus, balnus, gūnias, vežimus ir kitą inventorių. Prie kelyje sutikto bauginančio objekto, jei tai įmanoma, reikia privesti neskubant ir leidžiant apsiprasti bei saugiai apžiūrėti. Geriau kai pirmas prieina šeimininkas ir pademonstruoja, jog nebaisu.
Reikia stengtis, kad išsigandusio arklio nereikėtų iškinkyti, nubalnoti ir baigti darbus. Užsiėmimus galima baigti tik kai jis nuraminamas, šiek tiek patraukia padargus ar raitelis vėl sėda į balną ir šiek tiek pajoja. Jeigu nesilaikysite šios taisyklės, kitą kartą arklys panašioje situacijoje gali dar labiau išsigąsti, be to, daugelis arklių greitai perpranta, kad prisidengiant baime galima išvengti darbo.
Arkliai jautriai reaguoja į žmonių nuotaikas, todėl, išlaikęs ramybę ir pasitikėjimą savimi, šeimininkas daug lengviau įtikins, kad nėra ko bijoti. Ir atvirkščiai, virpantis iš baimės ir susijaudinimo balsas, ar šiurkštūs šauksmai ir staigūs judesiai kelia nepasitikėjimą bei didina išgąstį.
Savigyna
Jeigu arklys pajunta pavojų pernelyg arti savęs, tuomet gindamasis gali spirti arba kąsti. Arklio rega stipriai skiriasi nuo žmogaus. Jo regėjimo laukas platesnis, geriau nei žmogus pastebi judesius, bet mato mažiau detalių, sunkiau nustato atstumus. Stovėdami tiesiai jie nemato priešais snukį maždaug kaktos pločio ruože apie 1 – 1,5m į tolį, bei nemato kas yra jiems virš nugaros ir už užpakalio. Ypač jautriai reaguoja į judesius ir garsus, sklindančius iš srities, esančios už galinių kojų ir gali spirti dėl menkiausios priežasties. Jeigu arklio laisvė apribota ir jis negali pabėgti – yra pririštas ar uždarytas ankštoje patalpoje, ar užspeistas į kampą, tuomet tikimybė, kad gindamasis spirs, smarkiai padidėja. Saugus atstumas yra apie 2,5 m nuo galinių kojų, o stovėti 1,5 m atstumu yra pavojingiausia, nes tuomet arklys gali spirti visiškai ištiestomis kojomis, panaudodamas visą smūgio jėgą.
Būdami greta arklio įsitikinkite, kad jis visą laiką žino kur jūs esate, kalbėkite su juo ramiu balsu, laikykite ranką ant jo kūno kai einate greta ar aplink jį, taip arklys nesupainios jūsų su neaiškios kilmės grėsme. Venkite staigių judesių, negalima mojuoti su rankomis.
Kad būtų galima kuo mažiau rizikuojant vaikščioti aplink arklį, reikia, kad jis žmogumi visiškai pasitikėtų ir nebijotų. Neblaivus, neprognozuojamai besielgiantis arba dažnai smurtaujantis, mažai bendraujantis su arkliu šeimininkas nekelia pasitikėjimo ir verčia jaustis nesaugiai. Kad arklys pasitiki savo šeimininku galima spręsti ir iš tokių situacijų: išlieka visiškai ramus kai liečiama bet kuri jo kūno vieta, nesikelia kai šeimininkas prieina prie gulinčio. Gulėdamas arklys jaučiasi labiausiai pažeidžiamas ir nesaugus, nes negali greitai apsiginti ar pabėgti, todėl jeigu būdamas greta žmogaus jis atsigula ant šono ir užmiega, tai rodo didžiausią įmanomą pasitikėjimą. Kai kurie arkliai gana greitai pasitiki žmonėmis, o kai kurių pasitikėjimui pelnyti gali prireikti net keleto metų.
Hierarchija ir agresija
Arkliai iš prigimties yra bandomis gyvenantys gyvūnai, todėl bendraudami su žmonėmis bando taikyti bandos taisykles. Kaip turbūt visi žinome, bandoje gyvūnai susiskirsto į lyderius ir paklūstančius. Labai dažnai žmonės nesupranta, kokia arklio elgsena yra nukreipta išsiaiškinti, kuris iš jų lyderis, o kuris silpnesnis. Dažniausiai tai atrodo taip: arklys bando žmogų stumtelti įrėmęs į jį galvą, arba prieina per arti ir stumia su visu kūnu, arba lyg žaisdamas kanda, vedamas stengiasi išsiveržti į priekį. Jeigu žmogus tinkamai nesureaguoja arba netgi pasitraukia į šalį, arklys tai įvertina kaip ženklus, kad jis yra viršesnis. Taip arkliai tikrina naujus šeimininkus ir kitus nepažįstamus žmones. Stipresnio charakterio arkliai, net ir sudrausminami, laikas nuo laiko vis bando patikrinti, ar situacija nepasikeitė.
Santykiuose su žmogumi užėmęs lyderio poziciją, stipraus charakterio arklys tampa pavojingu. Ko nors iš jo reikalaujantį, per arti priėjusį ar jį liečiantį žmogų jis gali paauklėti su kanopa arba su dantimis, gali prispausti prie sienos. Ypač agresyviai nusiteikę arkliai gali stoti prieš žmogų piestu ir kirsti su priekinėmis kanopomis, stipriai įkąsti, pargriauti ir sutrypti.
Ramaus charakterio arklys, net žinodamas, kad jis yra lyderis, palyginus retai būna pavojingai agresyvus. Dažniausiai jis vis tiek nuolankiai paklūsta žmogui.
Baikštų arklį energingi mostai su rankomis gali išgąsdinti, tuo tarpu labai stipraus charakterio arkliai, ypač eržilai, tai gali įvertinti kaip provokavimą susikauti. Kovai juos taip pat gali išprovokuoti stumdymai, pliaukštelėjimai per priekinę kūno dalį ir kitas agresyvus žmogaus elgesys. Tad su itin stipraus charakterio arkliais gali dirbti tik labai patyrę, žinantys daug auklėjimo subtilybių žmonės.
Arklys agresyviu gali tapti ir dėl netvarkingų, netinkančių pakinktų ar kito inventoriaus nuolat keliamo skausmo, nuolatinio mušimo, dėl negydomų sužeidimų ir nepriežiūros sukelto skausmo.
Vieno arklio laikymas be mociono ir jokių kontaktų su kitais arkliais ar kitais gyvūnais, kurie gali būti socialiniais partneriais, yra netinkamas. Nuolat uždarytas ir atskirtas arklys su laiku gali darytis agresyvesnis, sunkiau sutramdomas, tad ir pavojingesnis žmogui.
Turintys įgimtą agresiją arkliai sunkiai pasiduoda auklėjimui ir dažnai būna neprognozuojami, bet tokių pasitaiko itin retai, todėl agresyviai besielgiantis arklys dažniausiai yra neteisingo auklėjimo ar blogos priežiūros rezultatas.
Taigi, kaip teisingai auklėti arklį?
Labai svarbu išmokyti atsitraukti atgal ir į šonus stumiant su ranka ir pagal žodines komandas. Kai tik arklys bando stumdytis, atsargiai kandžiotis ar kitaip demonstruoti nepagarbą, dažniausiai pakanka subarti, tvirtai ir ryžtingai žengti link jo ir pareikalauti atsitraukti atgal arba į šoną ir laikytis pagarbaus atstumo. Taip leidžiama suprasti, kad žmogų reikia gerbti ir už blogą elgesį bus vejamas šalin. Kartais gali prireikti pliaukštelėti su ranka taip, kad arklys suprastų, jog tai ne žaidimas, tačiau negalima persistengti ir per daug išgąsdinti. Ypač svarbu sureaguoti žaibiškai, negalima uždelsti arba žengti atgal. Arklys yra labai žaismingas gyvūnas, todėl dažnai gali būti, kad su dantimis ar su lūpomis sugriebdamas drabužius jis iš tiesų tik žaidžia, tačiau tai gali peraugti į nepagarbos demonstravimą ir agresiją, todėl reikia būti itin atidiems ir neleisti peržengti ribų, o geriausia – visai nežaisti tokių žaidimų. Ypatingai reikia atkreipti dėmesį kai žnaibosi suaugę eržilai – jie taip išsibando ribas arba demonstruoja pranašumą.
Kai arklys vedamas veržiasi į priekį, reikia stabdyti ir priversti paeiti atbulomis, taip pat galima nestipriai pliaukštelėti su virve per krūtinę arba neštis rykštelę. Pagarbiai besielgiantis arklys turi eiti taip, kad jo petys nepralenktų žmogaus peties.
Taip pat labai svarbu visada elgtis vienodai ir nuosekliai – jeigu kažką draudžiate, tai reiškia, kad negali būti jokių išimčių.
Daug problemų žmonės prisidaro šerdami iš rankų skanėstus. Bandoje geriausią pašarą pasiima stipriausi, todėl ėdančio iš rankų arklio supratimu žmogus yra silpnesnis, nes atiduoda savo maistą. Vėlgi, ramus arklys dėl to problemų nesukels, o valdingesnio būdo – pradės negerbti šeimininko. Skanėstus galima naudoti kaip paskatinimą už teisingai atliktą komandą, tačiau labai stipraus charakterio arklius skanėstais skatinti nerekomenduojama (norint palepinti, teisingiausia skanėstus tiesiog supilti į lovį).
Pagarbaus elgesio reikia mokyti nuo mažens, tik auklėti kumeliukus reikia švelniai, nepersistengiant, nes griežtumas jiems greitai sukels baimę ir nepasitikėjimą žmogumi. Taip pat nuo mažens ir per visą arklio gyvenimą reikia skirti pakankamai laiko bendravimui, tarpusavio supratimo ir ryšio sukūrimui, nes arklio elgesyje tarsi veidrodyje atsispindi žmogaus elgesys ir auklėjimo klaidos. Svarbiausia auklėjimo taisyklė: arklys žmogui turi jausti ne baimę, bet pasitikėjimą ir pagarbą, tuomet jis bus geriausias draugas ir pagalbininkas.
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad ypatingai svarbu yra atskirti, kada arklys bijo, o kada demonstruoja agresiją ir nepaklusnumą. Bijančio arklio negalima bausti ir taip dar labiau gąsdinti, o auklėjant agresyvų reikia taikyti drausminančias priemones.
Jeigu arklys yra jums nepažįstamas, be šeimininko žinios geriau neikite artyn arba elkitės ypač apdairiai, nes neatsargus jūsų elgesys gali sukelti gynybinę arba puolamąją reakciją. Arkliai yra labai taikūs gyvūnai, iš nemalonių situacijų įprastai jie bando pabėgti ir pirmi nepuola, bet nereikia užsimiršti ir elgtis pernelyg atsainiai.
Dėl savo pačių saugumo raiteliams privaloma dėvėti šalmus, o nepatyrusiems ir jojantiems mėgėjiškai, ypatingai vaikams, reikalingos apsauginės liemenės ir saugios balnakilpės, kuriose krentant nuo arklio neužstringa koja.
Žirgų mylėtojų klubas 
Parašykite komentarą