Tai pakankamai dažnai sutinkamas arklių susirgimas. Ši liga gali išsivystyti bet kokios veislės ir amžiaus arkliams. Prijaukinę arklius pakeitėme jų gyvenimo būdą ir šie pokyčiai retai praeina be pasekmių. Pagal užsienio gydytojų tyrimus, apie 90 % grynakraujų lenktyninių žirgų, 60-80% ristūnų , apie 60 % dalyvaujančių kitose žirginio sporto šakose, o laisvalaikio žirgų 30% skrandyje turi įvairių – nuo lengvų iki sunkių – opinių pažeidimų. Opalige vadinami eroziniai pažeidimai arba opos (žaizdos) bet kurioje skrandžio dalyje ir žarnyne.
Truputis fiziologijos
Jeigu žinosime kokia yra skrandžio ir gleivinės sandara, lengviau suprasime kaip ir kodėl išsivysto opaligė.
Arklių skrandis yra palyginus nedidelis ir pritaikytas nuolat, reguliariai gauti pašarą nedidelėmis porcijomis, todėl skrandžio sultys gaminasi nuolatos.
Arklio skrandžio sulčių rūgštingumas yra labai didelis, apie 2,5 – 6 pH, o tuščiame skrandyje gali siekti 1,6 pH (neutralus rūgštingumas yra 7 pH). Koncentruoti pašarai (grūdai, miusliai) dar labiau padidina skrandžio terpės rūgštingumą ir įrodyta, kad fermentuojami angliavandeniai gali sukelti beliaukinės dalies opas.Be to, koncentruotų pašarų kramtymui reikia mažiau laiko, todėl išsiskiria mažiau seilių, kurios turi šarminę reakciją ir mažina skrandžio turinio rūgštingumą. Skrandžio sultys dalyvauja pašaro virškinime, tačiau kai dėl per mažų žolės ar šieno normų skrandyje pašaro nėra, jos pradeda „virškinti“ skrandžio sieneles.
Reikia pabrėžti, kad skrandis sudarytas iš dvejų dalių: liaukinės ir beliaukės. Viršutinė beliaukė dalis išklota daugiasluoksniu epiteliu, kuris panašus į stemplės epitelį ir negamina apsauginių gleivių sluoksnio, ją apsaugo buferinė sistema (tai yra sistema, kuri palaiko rūgščių-šarmų pusiausvyrą), tačiau ši apsauga yra palyginus silpna. Liaukinės dalies epitelis gamina druskos rūgštį ir virškinimo fermentus bei muciną – specialias gleives, kurios apsaugo skrandžio sieneles. Opaligė gali išsivystyti bet kurioje dalyje, taip pat abejose iš karto. Streso metu išsiskiriantys hormonai mažina epitelį atstatančių medžiagų gamybą.
Kas gali sukelti opaligę?
Tarp skrandžio sulčių ir medžiagų, saugančių skrandžio sieneles nuo rūgščių poveikio, išsiskyrimo yra labai trapi pusiausvyra. Kai ji pažeidžiama, išsiderina epitelio atstatomosios funkcijos (atsinaujinimas, kraujotaka) ir apsauginių gleivių išsiskyrimas.
Kas pažeidžia pusiausvyrą?
- Visų pirma tai neteisingas šėrimas – badavimas ir ilgi tarpai tarp ėdimų. Taip pat per dideli koncentruotų pašarų kiekiai, per aukšta ar per žema jų temperatūra, per kieta, per sausa ar per smulki struktūra. Pašaras turi būti turtingas ląsteliena ir sudaryti didžiąją dalį raciono, o tai yra stambieji pašarai – žolė ir šienas. Stambieji pašarai turi būti neribojami, arklys visą laiką turi turėti ką kramtyti.
- Treniruotės metu (greiti aliūrai, šuoliai) skrandyje pašaras aktyviai maišosi, ant silpnai apsaugotos beliaukės dalies epitelio patenka rūgštaus skrandžio turinio ir pradeda vystytis šios skrandžio dalies pažeidimai. Pagal kitą versiją, aktyvios treniruotės metu išsiskiria streso hormonai, kurie pristabdo skrandžio turinio pasišalinimą į žarnyną, todėl pailgėja rūgščių poveikis skrandžio sienelėms.
- Stresas vaidina ypatingai svarbią rolę. Stresas – dideli treniruočių krūviai, varžybos, transportavimas, veterinarinės procedūros, skausmas (pvz sužeidimai, laminitas ir t.t.), grubus elgesys, judėjimo trūkumas, gyvenimas vienam – be kito arklio draugijos (tačiau taip pat gyvena stresinėje aplinkoje tuo atveju, jeigu nuolat skriaudžiamas stipriai dominuojančio arklio). Nervingi, greitai susijaudinantys arkliai turi didesnę opų išsivystymo tikimybę, ypač jeigu negauna jokio emocinio poilsio. Pavyzdžiui, emocinis poilsis – po treniruotės pažingsniuoti su laisvais pavadžiais, įvairūs žaidimai nuo žemės. Tačiau pagrindinis poilsis yra ganymasis pievoje arba bent pasivaikščiojimas dideliame aptvare ir, jei įmanoma – drauge su kitais arkliais.
- Priekandžiavimas. Plačiai paplitusi nuomonė, kad yra ryšys tarp priekandžiavimo ir opaligės. Moksliniai tyrimai įrodė, kad tai tiesa. Eksperimento metu sumažinus skrandžio rūgštingumą, sumažėjo priekandžiavimo intensyvumas. Ypatingai pabrėžtinas faktas, kad mechaninių priekandžiavimo tramdymo priemonių naudojimas (smaugiamasis diržas) neigiamai veikia žarnyno peristaltiką. Ypač jeigu naudojant mechanines priemones arklys negali kramtyti šieno, skatinamas streso hormonų išsiskyrimas, kurie, kaip žinome, sumažina skrandžio sienelių apsaugą.
- Dantų problemos
- Apsinuodijimai
- Žarnyno ligos
- Parazitinės ligos (skrandyje įsitvirtinę gylių lervos (gastrophilus intestinalis))
- Ilgalaikis priešuždegiminių vaistų naudojimas
Opaligės simptomai
Viena iš šios ligos savybių – tai ilgas ir besimptomis pradinis etapas. Anksčiau ar vėliau pradinis etapas išsivysto į sunkesnius procesus, o suaugusiems arkliams skrandžio opos dažniausiai sukelia gana silpnai išreikštus simptomus. Stipriau išreikšti simptomai ir diegliai būdingi esant dideliems skrandžio gleivinės ir dvylikapirštės žarnos pažeidimams. Metiniams ir dvimečiams treniruojamiems arkliams beliaukėje skrandžio dalyje dažnai išsivysto lengvos formos daugybinės opos. Metiniams ir dvimečiams arkliams klinikiniai požymiai gali nepasireikšti netgi esant sunkioms opaligės formoms.
Pagal tarptautinę klasifikaciją opos skirstomos į keturias stadijas (ketvirtoji – daugybiniai gilūs pažeidimai). Ypatingai sunkiais atvejais skrandžio sienelės gali būti pažeistos iki visiško jų prakiurimo.
- Pirmo laipsnio: paviršinės žaizdelės
- Antro laipsnio: paviršinės ir gilios žaizdelės
- Trečio laipsnio: didelės ir gilios žaizdos
- Ketvirto laipsnio: gilios ir kraujuojančios žaizdos
Opaligės simptomai nespecifiniai, jų būna pačių įvairiausių ir kiekvienam arkliui simptomai gali būti vis kitokie. Dauguma simptomų būdingi ir kitoms ligoms, todėl tai apsunkina šios ligos atpažinimą. Žemiau išvardinti dažniausiai sutinkami simptomai, kuriuos pastebėjus galima įtarti opaligę.
- Arklys greitai pavargsta, dažnai guli (skauda pilvą)
- Sumažėja suėdamo pašaro kiekis, suėda ne visus koncentratus
- Arklys pradeda ėsti su apetitu, tačiau galiausiai palieka daug pašaro ir pasidaro apatiškas
- Teka seilės
- Iš snukio sklinda rūgštus kvapas
- Griežia su dantimis
- Dažnai žiovauja
- Esant tuščiai burnai atlieka betikslius kramtymo judesius
- Jeigu opos kraujuojančios – pašviesėja gleivinės, išmatos būna nuo tamsiai rudos iki juodos spalvos
- Pasikartojantys diegliai, dažniausiai lengvo pobūdžio
- Viduriavimas
- Kūno svorio sumažėjimas
- Padidėjusi vidutinė kūno temperatūra
- Nušiuręs, negražus kailis
- Charakterio ir elgsenos pokyčiai
- Neigiama reakcija balnojimą ir ypač į pavaržos veržimą, pilvo šukavimą (skaudantis pilvas)
- Neatsparumas įvairioms ligoms (opos nualina organizmą ir silpnina imunitetą)
Kumeliukai gali rodyti daugiau simptomų, nei suaugę arkliai, ir jiems šis susirgimas greitai gali baigtis mirtimi. Skrandžio opos labai dažnos kumeliukams, kuriems ribojamas žindimo laikas arba jų mamos turi mažai pieno (dėl prasto šėrimo, didelių darbo krūvių ar kitų priežasčių). Taip pat didelę reikšmę turi stresas: atskyrimas nuo mamos, žemas rangas bandoje ir t.t. Kumeliukų skrandžio opos skirstomos į keturias formas:
Slaptosios opos. Jos neturi simptomų, dažniausiai pasitaiko jaunesniems nei 4 mėnesių kumeliukams ir pasveikstama be gydymo.
Aktyvios (klinikinės) opos. Dažniausiai pasitaiko kumeliukams iki 9 mėnesių amžiaus. Šių opų požymiai:
- Prastas apetitas
- Viduriavimas
- Didelis pilvas
- Lėtas augimas
- Dantų griežimas, seilėtekis
- Gulėjimas ant nugaros
- Nenutrūkstamas čiulpimas
- Diegliai
Esant didelėms opoms požymiai stipresni, kumeliukai dažnai voliojasi arba bando gulėti ant nugaros.

Kairėje – tipiška kumeliuko gulėjimo poza, kuomet dieglių priežastis yra opaligė
Dešinėje – ptializmas (seilėtekis)
Perforuotos opos (Skylėta skrandžio siena). Sutinkamos retai, klinikiniai simptomai dažniausiai nepastebimi tol, kol plyšta skrandis. Po skrandžio plyšimo pasireiškia greitai stiprėjantys endotoksemijos (pilvo organų apnuodijimo) simptomai, pilvo pūtimas, diegliai. Vėliau seka pilvo ertmės uždegimas (peritonitas) ir dažna baigtis yra mirtis. Kumeliukams, kurie priklauso rizikos grupei, taikomas profilaktinis gydymas, kad išvengti skrandžio plyšimo.
Prievarčio ir dvylikapirštės žarnos opos. Jų priežastis yra skrandžio prievarčio ir dvylikapirštės žarnos opų surandėjimas, dėl ko sutrinka maisto pasišalinimas iš skrandžio. Šis opų tipas sutinkamas retai, gali sirgti bet kokio amžiaus kumeliukai, tačiau labiausiai pažeidžiami 3-5 mėnesių amžiaus. Klinikiniai požymiai yra susiję su uždelstu skrandžio ištuštinimu:
- Dantų griežimas
- Po valgio pasireiškiantys diegliai
- Mažai išmatų
- Silpnas viduriavimas
- Ptializmas (seilėtekis)
- Sunkiais atvejais – dehidratacija
- Pas kumelę sumažėja pieno gamyba arba visai užtrūksta. (Nes kumeliukas žinda mažai)
Jeigu pastebėjote opaligės simptomų, nedelsdami parodykite kumeliuką veterinarijos gydytojui. Ypatingai atkreipkite dėmesį į griežimą dantimis, seilėtekį, viduriavimą, blogą apetitą, išsekimą ir prastą fizinę būklę, bandymus gultis ant nugaros.
Gydymas ir profilaktika
Vienintelis tikslus būdas diagnozuoti skrandžio opaligę yra gastroskopinis tyrimas, jo metu aptinkamos opos, nustatomas jų skaičius, dydis ir išsidėstymas, vėliau įvertinamas pasirinkto gydymo efektyvumas. Procedūra palyginus nesudėtinga, ją galima atlikti tiesiog arklidėje. Patikimo būdo diagnozuoti žarnyno opaligę nėra.
Opaligės gydymui naudojama kelios grupės vaistų. Šiuos vaistus skiria, dozes ir gydymo trukmę parenka veterinarijos gydytojas. Dauguma vaistų yra peroraliniai, t. y., sušeriami per burną. Jeigu visiškai pašalinami opaligę sukeliantys veiksniai – sureguliuojamas šėrimas, pašalinamos streso priežastys, per 3-6 mėnesius sąlyginai nedideli pažeidimai užgyja be medikamentinio gydymo, tačiau, tiesą sakant, sudaryti tokias sąlygas yra gana sunku.
Dauguma gydytojų rekomenduoja gydymo proceso metu fizinius krūvius sumažinti iki minimumo arba skirti arkliui visiško poilsio režimą ir išvesti tik laisvai pasivaikščioti levadoje arba palikti ganytis ganykloje ištisas paras. Pertrauka trunka apie 1–3 mėnesius, priklausomai nuo opos sudėtingumo.
Atsiminkite, kad vien vaistais opaligės neišgydysite. Jeigu nesilaikysite profilaktinių priemonių, nuolat kartosis ligos atkryčiai. Taip pat nepamirškite, kad užgijusio pažeidimo vietoje susiformavę randai pablogina skrandžio gleivinės savybes ir sumažina jos atsparumą agresyviems veiksniams. Todėl tokios problemos, kaip opos ir erozijos, yra linkę kartotis.
Teisingo šėrimo ir profilaktikos principai:
Atsiminkite, kad arkliui būtinas pasivaikščiojimas levadoje ar ganykloje, o šieno turi turėti visada.
Tyrimais buvo įrodyta, kad tiems arkliams, kurie gauna per dideles koncentruotų (grūdinių) pašarų normas, laikomi garde ir neišleidžiami reguliariai pasivaikščioti, opos išsivysto jau po 2 savaičių.
Norėdami riboti šieno suėdimą, paduokite jį šienmaišyje su mažomis akutėmis. Taip arklys visą laiką turės ką ėsti, tačiau nepersiės. Norėdami prailginti koncentratų ėdimo laiką, į šėrimo lovį įdėkite keletą didelių akmenų. Vaistai nuo kirminų turi būti suduodami reguliariai.
Nedirbkite su arkliu iš karto po šėrimo avižomis ir kitais koncentratais, nes darbo krūviai lėtina virškinimą ir apsunkina pašaro pasišalinimą iš skrandžio, dėl ko dar labiau padidėja rūgštingumas. Taip pat neduokite koncentratų „ant tuščio skrandžio“, pirmiausiai arklys turi būti užėdęs stambiųjų pašarų – šieno ar žolės, ir suėdęs koncentratus turi turėti stambaus pašaro.
Vieno šėrimo metu negalima duoti daugiau kaip 2 kg avižų ar kitų koncentratų.
Jeigu arklys jau serga opalige, nešerkite sausais, dirginančiais skrandžio gleivinę, koncentruotais pašarais. Juos pakeiskite sėlenų koše, mirkytais miusliais arba specialiu gydomuoju pašaru ir išskaidykite į kelias porcijas, kurias sušerkite per kelis kartus. Tradicinė ir plačiai taikoma gydymo priemonė yra linų sėmenų nuoviras (į 10 l vandens pilti stiklinę sėmenų ir virti kol išsiskirs gleivės (apie 10 min). Girdyti kelis kartus dienoje po 2 – 3 litrus nuoviro prieš šėrimą, ypač svarbu sugirdyti prieš šėrimą koncentratais). Šienas turi būti labai geros kokybės, gerai, jeigu jame yra liucernos. Tyrimai rodo, kad liucerna turi teigiamą poveikį skrandžio gleivinei. Taip pat galima naudoti įvairių firmų gaminamus specialius pašarų priedus su pektinu ir lecitinu ir kitomis skrandžio gleivinę teigiamai veikiančiomis medžiagomis. Geras apsaugines savybes turi kukurūzų aliejus, saulėgrąžų ir linų sėmenų išspaudos.
Žoliniai preparatai opaligės gydymui
Ramunėlių arbata. Ramunėlės stabdo opų vystymąsi. Iš trečdalio puodelio ramunėlių žiedų išvirkite arbatą. Atvėsusią arbatą sumaišykite su slidžiosios guobos (Slippery Elm) žievės milteliais (1-2 arbatiniai šaukšteliai). Šis mišinys nuramina skrandį ir saugo jo gleivinę, sumaišykite su pašarais ir sušerkite jį ryte ir vakare.
Alijošiaus sultys. Sumaišykite 50 – 60 g alijošiaus sulčių su vienu arba dviem arbatiniais šaukšteliais slidžiosios guobos miltelių. Šį mišinį su pašaru sušerkite 2–3 kartus dienoje. Taip pat galima su švirkštu įspausti į burną. Šis mišinys nuramina ir apsaugo virškinimo sistemą, sugeria toksinus iš žarnyno, padeda sureguliuoti žarnyno bakterijų pusiausvyrą, jo sudėtyje yra mukopolisacharidai (sudėtiniai cukrūs), kurie maitina ląsteles ir skatina jų atsinaujinimą. Vietoje slidžiosios guobos miltelių galima naudoti vaistinės svilarožės šaknų miltelius, jų savybės labai panašios.
Saldynmedžio šaknis. Pasigaminkite saldynmedžio šaknies tinktūros. Išdžiovintą šaknį butelyje užpilkite spiritu keletui dienų. Alkoholio pilkite pakankamai, kad panardintų šaknį per 2–5 cm. Du kartus dienoje arkliui duoti po 10-15 ml tinktūros, gydymo trukmė 10 dienų. Saldynmedžio šaknis yra priešuždegiminis vaistas, ir dėka turimų flavanoidų taip pat puikiai tinka opų gydymui. Tačiau šios šaknies preparatai sulėtina skrandžio rūgščių išsiskyrimą, todėl ilgai jos vartoti negalima.
Prieš duodami žolinius preparatus, turite turėti patvirtintą opaligės diagnozę. Taip pat pasikonsultuokite su savo gydytoju dėl žolinių preparatų naudojimo, ypač jeigu opos yra vidutinės arba sunkios stadijos.
Pabaigai norisi pabrėžti, kad skrandžio opaligės, kaip ir bet kurio kito jūsų arklio susirgimo, gydymas – tai komandinis savininko ir veterinaro darbas. Tik gydytojas gali skirti tinkamą gydymą. Ir tik savininkas gali sukurti sąlygas sveikam ir ilgam arklio gyvenimui.
.
Naudotasi medžiaga iš:




Parašykite komentarą