Laukinėje gamtoje arkliai dėl savisaugos instinkto priklauso nuo kitų bandos narių. Vienišas arklys laukinėje gamtoje greitai tampa mirusiu arkliu. Arkliai laimi kiekybe. Bandos viduje nėra jokios ypatingos naudos iš buvimo lyderiu. Ši pareiga suteikia didelę atsakomybę, nuolatinę būtinybę priimti sprendimus ir turima mažai poilsio. Vieta, kurios niekas nenori užimti – tai pati žemiausia hierarchijos pakopa. Būtent tokį arklį greičiausiai sučiups plėšrūnai, kaip ir tą, kuris dėl kokių nors priežasčių atsiskyrė nuo bandos arba buvo išvytas.
Kova dėl vietos hierarchijoje dažniausiai vyksta tarp žemiausiai esančių arklių ir svarbiausias tikslas yra ne laimėti, o nepralaimėti. Kovos tarp hierarchijos viduryje ar viršuje esančių arklių, ypač kumelių, vyksta palyginus retai, dažniausiai tuomet, kai prie bandos prisijungia naujas arklys, arba kai persvarstoma hierarchija, kas dažniausiai būna pavasarį arba rudenį. Bandoje iš 10 arklių nėra svarbu, ar jūs trečias ar ketvirtas, bet esant devintam ar dešimtam – tai gyvybės ir mirties klausimas. Devintasis turi didelį šansą gyventi ilgiau už dešimtąjį.
Išimtis yra eržilai. Eržilas, užimantis bandoje reproduktoriaus vietą, saugo savo kumeles nuo kitų eržilų, demonstruoja savo jėgą, greitį ir valdžią. Šiuo atveju nugalėtojui atitenka viskas, todėl tokioje kovoje svarbu laimėti ir būti Nr.1. Naminių arklių bandose retai kada matome eržilą, nors kartais galima matyti panašų elgesį, nors ir silpniau išreikštą, kuomet kastratus suleidžia su kumelėmis ir vienas iš jų „pareiškia“, kad kumelės priklauso jam ir yra pasiruošęs dėl jų kautis su kitais kastratais.
Iki vienų metų amžiaus kumeliukai įprastai būna toje hierarchijos pakopoje, kaip ir jų motinos.
Bandos lyderiu kaip taisyklė tampa suaugusi, stipri kumelė. Ji žino kelius, gali priimti sprendimus, kaip ir kada turi judėti banda, kada bėgti, kada ganytis, kada saugiai ilsėtis. Kaip atlygis už tokią didelę atsakomybę būna didžiulė asmeninė erdvė ir galimybė pasirinkti ganymosi plotą. Eržilas įprastai turi pačią didžiausią asmeninę erdvę, tačiau jo pareigos kitokios. Jis atsakingas už bandos surinkimą į krūvą ir už tai, kad gimtų kuo daugiau kumeliukų. Jo erdvės „burbulas“ apima visą bandą ir kai reikia bėgti, eržilas įprastai būna bandos gale, surinkdamas kumeles į krūvą, kai tuo tarpu vyriausioji kumelė parenka bėgimo kryptį.
Naminiai arkliai turi visus puikiai veikiančius bandos instinktus ir jeigu mes sugebėsime juos atpažinti, pasidarys pakankamai lengva perprasti jų mintis.Arkliai turi tam tikrus pagarbos išreiškimo ženklus. Vienas iš svarbiausių – tai atsitraukimas į šoną abiejomis priekinėmis kojomis. Šį signalą arklys duoda kuomet pralaimi kovoje arba žaidime – pralaimėjusysis atsitraukia atgal ir į šoną nuo priešininko. Šį žingsnį taip pat galima dažnai pamatyti kai vyresnis pagal rangą arklys nustumia jaunesnįjį nuo geresnės žolės arba nuo vandens. Žemesnis pagal rangą arklys atsitraukia atgal ir į šoną.
Kitas pagarbos ženklas – ėjimas aplinkui vyresnio pagal rangą arklio asmeninę erdvę (burbulą).
Čia (nuotraukoje) pirmame plane esantis kastratas nusprendė, kad jis nori šieno, kurį ėda kumelė. Viskas ko jam prireikė – vienas žingsnis ir vienas žvilgsnis į jos pusę – ir ji jau užleidžia jam kelią. Pažiūrėkite, kaip priekinė koja įstrižai žengia atgal ir į šoną nuo taško, į kurį sufokusavo kastratas.
Jeigu jūs bandysite pravesti arklį pro arklių grupę, jūs pamatysite, kaip arklys apgaubs „burbulus“. Žemesni pagal rangą švelniai apgaubia vyresnių „burbulus“ ir įprastai nuleidžia galvą ir budriai atstato ausis. Jie atsargiai kelia kojas, vidinė galinė pakišama po korpusu, dėl to liemuo lygiai, švelniai sulinksta – lygiai taip, kaip mes reikalaujame jodami.
Čia bėroji kumelė (su gūnia) švelniai išlinksta aplink sartąją. Bėroji yra aukštesnio rango ir galėtų nuvyti sartąją, bet ji eina prie kitos šieno krūvos pusės nesudarydama konfliktinės situacijos. Atkreipkite dėmesį, kaip arti bėroji eina pro sartąją. Jeigu jos susikeistų vietomis ir sartoji eitų aplink vyresnę pagal rangą kumelę, ji turėtų palikti daugiau erdvės tarp jų, nes kitaip rizikuotų būti pastatyta į vietą! Vyresnis pagal rangą arklys turi teisę nuspręsti, kokio dydžio turi būti „burbulas‘ – šiuo atveju jis visai mažas.
Visas dėmesys kojoms
Greitis ir kryptis, kuria perstatomos kojos yra ypatingai svarbu arklių bendravime. Judėjimo krypties skirtumas vos keletu laipsnių gali „aš tave gerbiu, tavimi pasitikiu“ paversti į „tavo vieta bandos uodegoje!!!“ Tarkime, du eržilai arba kastratai kaunasi vienas su kitu arba žaidžia. Jie vienas prieš kitą stoja piestais, ir tas, kuris pasikels aukštesniam piestui ir įkąs kitam į viršutinę kaklo dalį, virš akių, nugalės. Pralaimėjusysis arba pripažįsta savo nesėkmę žengdamas įstrižą žingsnį atgal, arba iškvies laimėtoją sekančiam raundui , atsitraukdamas tiesiai atgal arba žengdamas tiesiai pirmyn.
Šioje fotografijų serijoje jūs galite matyti, kaip kaunasi du eržilai. Įsižiūrėkite, kaip jie stengiasi įkasti vienas kitam į viršutinę kaklo dalį, kad priverstų žengti įstrižą žingsnį atgal. Pirmame paveikslėlyje juodasis siekia kaklo sritį, tačiau nepakankamai aukštai. Bėrasis pasuka galvą ir žengia į šoną, bet tai nėra pagarbos žingsnis, kuris patvirtintų pralaimėjimą. Vietoje to (3 nuotr) bėrasis atsistodamas piestu iškviečia juodį dar vienam raundui. Sekančiame raunde (4 nuotr) bėris pakyla aukščiau, tačiau vis dar nesulaukia pagarbos žingsnio ir nežiūrint į tai, kad bėrasis šį raundą laimėjo, juodis vėl sugrįžta (5 nuotr). Čia iš situacijos atrodytų, kad bėris ruošiasi pasiduoti, tačiau tam jiems dar prireiks keleto raundų.
Kai tik vienas iš jų žengs įstrižą žingsnį atgal, kova baigsis ir pralaimėjęs atsitrauks. Įdomiausia, jog nors kovos tarp eržilų atrodo labai dramatiškos, gana retais atvejais kuris nors iš jų gauna rimtas traumas. Didžioji dalis tokių susirėmimų susideda iš risnojimo vienas prieš kitą ir savo galios demonstravimo. Didžioji dalis laukinių eržilų gali pasigirti keletu kovinių randų, tačiau tos žaizdos būna paviršinės ir retai kada kelia pavojų gyvybei.
Jeigu kumeliukas ima nepagarbiai elgtis su mama, kumelė, norėdama išmušti iš jo aroganciją, pirmiausiai prispaudžia ausis ir mosteli nosimi į kumeliuko pusę. Jeigu kumeliukas nerodo pagarbos ir nežengia įstrižo žingsnio atgal, kumelė kanda jam į viršutinę kaklo dalį – tai švelnesnis variantas, negu matėte nuotraukose su eržilais, ir kaip taisyklė, tai suveikia.
Aš galiu padaryti tą patį. Prašau kumeliuko išreikšti pagarbą pakeldama rankas į jo akių lygį.
Aš ritmiškai pamojuoju rankomis – kaip kumelė mosteli nosimi arba kitas arklys stoja piestu. Po to aš prie jo einu sakydama (arklių kalba, žinoma) „Čia MANO erdvė“. Jeigu kumeliukas nežengia pagarbos žingsnio, aš nestipriai jam įžnybu į viršutinę kaklo dalį – ir jis supranta, ko prašau. Atkreipkite dėmesį, kad jo ausys truputį atkreiptos į priekį ir jis ramiai atsitraukia. Jis tiesiog išsako pagarbą.
Čia jis pradeda žengti pagarbos žingsnį. Pradžioje juda artimesne man koja, tačiau po to žengia platų žingsnį tolimesne nuo manęs koja.
Dabar jis bando padaryti taip, kaip daro bėras eržilas 3 nuotraukoje. Vietoje to, kad darytų įstrižą žingsnį atgal, jis bando šokti į priekį, kiaurai per mano „burbulą“. Aš mostelėjau kabančiu kordu į jo akies pusę ir jis tai pripažino kaip „garsesnį signalą“. Dabar jis atsitraukia atgal ir jeigu aš žengsiu žingsnį link jo, aš sulauksiu pilno pagarbos žingsnio.
Naudodami arklių kalbą mes susiginčijome, kuris iš mūsų viršesnis – tačiau kaip matote, šį ginčą išsprendėme neliesdami vienas kito. Kaip ir eržilai, mes susitarėm naudodamiesi pozų ir gestų kalba. Kumeliukas viską suprato ir man nereikėjo jo gąsdinti ar mušti.
Kiekvieną kartą, kai kumeliukas atlieka teisingą žingsnį, aš nuleidžiu rankas ir jį glostau, kad parodyčiau, jog sulaukiau būtent tokio atsako, kokio norėjau. Glostyti arklius yra geriau, nei girti. Kumelė laižo kumeliuką norėdama jį palaikyti, padrąsinti, o vyresni arkliai savo draugiškumą išreiškia liesdami vienas kitą nosimis, švelniai kvėpuodami ir kasinėdami vienas kitą. Glostymas ir kasymas – natūralūs būdai, dėl kurių arkliai patiria malonumą ir atsipalaidavimą. Paplekšnojimas iš arklio požiūrio taško atrodo kaip labai keistas elgesys! Kuomet vienas arklys iš savo erdvės išveja kitą arklį ir šis iš jos pasitraukia, pirmasis arklys elgiasi pasyviai. Šis spaudimo susilpninimas yra kaip signalas, kad antrasis arklys pasielgė teisingai. Visa esmė spaudime ir jo nuėmime. Jeigu mes norime kalbėti arklių kalba, mes turime atminti, kad spaudimo ar signalo nutraukimas tolygus žodžiams “Taip, teisingai”. Mes galime dar pastiprinti paglostymu, kad jis pajustų dar didesnį komfortą – visa tai arklys supras.
Čia demonstruojamas tas pats pagarbos žingsnis, tačiau jau jojimo kontekste.Arklys reaguoja į pavadžio prispaudimą prie kaklo žengdamas įstrižą žingsnį atgal. Jis tolimesnę nuo žmogaus priekinę koją pastato toli į šoną ir jeigu spaudimas pavadžiu nesibaigia, arklys pražengs kita priekine koja už pirmosios, lengvai aplink ją išsigaubdamas. Jeigu spaudimas pavadžiu bus nutrauktas kai juda pirmoji koja, ji išsitiesins. Dabar įsivaizduokite, kad jūs duodate komandą atsitraukti nuo blauzdos ar nuo kokio kito šoninio judesio. Kas dažniausiai vyksta neteisingai? Taip, arklys eina pečiu (petys yra priekyje kūno). Kuomet arklys eina pečiu, jis per mažai gerbia išorinį pavadį. Sekantis dalykas – nepakankama pagarba vidinei blauzdai, bet apie tai kalbėsime vėliau.
Taigi, darant šį žingsnį galima išvysti ir laukinius arklius, ir kumeliukus, ir jojamus arklius. Arklio požiūriu nieko naujo čia nėra, tiesiog pritaikome tai, ką jie jau ir taip žinojo. Jeigu jūs bandysite atlikti šį pratimą su senesniu arkliu, kuris neįtaria, jog jūs naudojate arklių kalbą, jums gali tekti įdėti daugiau energijos ir stipriau įžnybti keletą pirmų kartų. Galbūt netgi prireiks stuktelti su delno briauna per kauliuką, kuris yra po ausimi ir virš akies. Stenkitės neužgauti pačios akies. Ši zona labai stipriai susijusi su pagarba, tikriausiai jūs sulauksite greito ir teisingo atsako ir arklys po viso to ims laižytis ir kramtyti. Apdovanokite jį už tai parodydami ramią pozą ir kaip reikiant paglostykite – po keleto bandymų jūsų arklys iš karto trauksis, kai tik jūs pakelsite nukreiptą į akį ranką.
Ypatingai svarbu yra neatsitraukti, kol nesulauksite pagarbos žingsnio, o tuomet iš karto nuimkite spaudimą ir girkite arklį.
Dėl savo saugumo nebandykite atlikti šio pratimo su greitai susijaudinančiu arkliu, su eržilu, ar su arkliu, kuris turi įprotį stotis piestu. Pradžiai reiktų pasitarti su treneriais ir gauti iš jų patarimų.
Taigi, kol kas kalba ėjo apie priekinę arklio kūno dalį. O kaip su galinėmis kojomis? Kaip ką tik rašėme, arkliai judėdami aplink kito arklio “burbulą” pagarbą išreiškia išlenkdami šoną. Vidinė galine koja žengia pirmyn ir po korpusu, tuo pačiu metu korpusas įgauna lengvą, minkštą išlinkimą per visą ilgį ir arklys juda aplink, o ne kiaurai vyresnio arklio erdvę.
Aš naudoju tuos pačius ženklus prie kumeliuko akies, kad paprašyčiau jo taip judėti ir gerbti mano erdvę. Vidinė galine turi pažengti po korpusu, priešais išorinę galinę. Jeigu jis tiesiog atšoks į šoną, jis, žinoma, išeis iš mano erdvės, tačiau neparodys man reikiamos pagarbos.
Čia kumeliukas atsako į reikalavimą, galines kojas atitraukia statydamas vidinę galinę po korpusu ir lengvai išlenkdamas liemenį. Po keleto metų būtent tokio atsako man prireiks, kuomet spausiu su blauzda į jo šoną – todėl bus puiku, jeigu mes sutvirtinsime šią reakciją jau dabar.
Dėl savo saugumo, atlikdami šį pratimą stebėkite, kad arklio nosis būtų truputį atsukta į jus ir kad virvė būtų pakankamai trumpa, kad greitai galėtumėte atsukti jo galvą į save, jeigu arklys sugalvos nusisukti ir spirti jums su galinėmis kojomis.
Ištobulinę šiuos judesius iki tokio lygio, kad arklys atsakytų į mano žvilgsnį ar judesį, leisime jam suvokti, jog aš suprantu arklių elgesio taisykles , kad aš jo draugas ir lyderis. Kuo daugiau treniruosimės, tuo labiau jis pasitikės manimi, kuomet mes atsidursime nežinomoje aplinkoje, susidursime su nepažįstamais daiktais ir tuo mažesnė bus tikimybė, kad jis supanikuos ir pabėgs.
Žirgų mylėtojų klubas 
Parašykite komentarą